„Man patinka siūti“  – sako proto negalią turintis Vladas, ir čia pat skuba pridurti, kad be siuvimo neįsivaizduoja nė dienos. Tokių kaip Vladas, negalią turinčių žmonių, besilankančių Valakupių reabilitacijos centre, ne vienas, kiekvienas čia besilankantis išsiskiria savu talentu, tarp jų – ir auksarankis Vladas.

Vis dar įprasta manyti, kad negalią turintis žmogus visuomenėje sunkiau pritampa,  juo labiau sėkmingai įsidarbina. Vladas – ne išimtis. Dar nepraėję nė metai, kaip Vladas kasdien žengia pro Valakupių reabilitacijos centro duris ir pabendravęs su jau draugais tapusiais lankytojais, sėda prie siuvimo mašinos. „Tik gerų žmonių dėka po gyvenimo negandų ir visiško išsekimo nuo sunkaus fizinio darbo kepykloje atsistojau ant kojų ir kabinuosi į gyvenimą“, – susimąstęs pasakoja Vladas ir kviečia pasižvalgyti po siūvimo dirbtuvėles. Užsakymais jis nesiskundžia – šio auksarankio gaminiai pasiekia kiekvieną, besidomintį ir besižavintį Vlado gaminiais. O jų būta įvairių – nuo lininio maišelio, piušinio kiškio, kepurės, iki elegantiškos suknelės su raukinukais. Pasak Vlado, „geriau dirbti, nei namie sėdėti. O ir pinigai džiugina“.

Atsitiesęs po likimo smūgių  ir po daugelio metų vėl patyręs sėkmę, Vladas pasakoja, kiek dar daug norintis, ir tiki galintis nuveikti ateityje. Palinkėsime jam ryžto ir sveikatos įgyvendinti visus siekius!

Straipsnį parengė savanorė Ieva Mecelienė

previous arrow
next arrow
Slider

I. Mecelienės nuotr.

Ketegorijos: Naujienos

Pakeisti dydį